Atsisiųskite Geros valios fondo logotipą ir naudokite įgyvendinamų projektų viešinimo medžiagoje.

GVF logotipas (originalus).jpg

GVF logotipas (be balto fono).png

GVF_logo.png

GVF_logo.cdr

GVF_logo.ai

GVF_logo.jpg


Kviečiame pažiūrėti režisieriaus Sauliaus Beržinio dokumentinio filmo „Meine Vilne (Manoji Vilnė)“ pirmąją dalį „Žmonės ir akmenys“. Filmas pasakoja apie unikalią tarpukario žydų Vilniaus kultūrą bei dvasinį gyvenimą, siekiant ugdyti visuomenės gebėjimą kritiškai analizuoti istorinę praeitį, atsakingai suvokti daugiakultūrinio sąveikavimo svarbą, taip pat ir destruktyvias antisemitizmo bei ksenofobijos pasekmes. 2018 m. pabaigoje režisierius S. Beržinis Rogatchi fondo buvo nominuotas metų humanistu už indėlį į kolektyvinę atmintį apie Holokaustą.

Filmo kūrimą dalinai finansavo Geros valios fondas.


Init Ekstra TV laidų ciklo "Kauno žydų pėdsakais" IV dalis,kurioje Jolita Kančienė, Eugenijus Bunka ir Tomas Grėlis pasakos apie Centralinio žydų banko istoriją.

Projektas dalinai finansuojamas Geros valios fondo.


Lietuvos sporto klubo Makabi filmas - Dalyvavimas 2019 m. Europos Maccabi žaidynėse Budapešte

Filmą kūrė: Rytis Meškauskas, Aivaras Smailys

Filmo trukmė: 25:20

Projektą dalinai finansavo Geros valios fondas


Švėkšnos žydų bendruomenė: istorija ir paveldas

Trukmė: 19:20 min

Šis trumpas filmas – tai dviejų holokaustą išgyvenusių žydų, išeivių iš Švėkšnos pasakojimas apie žydų gyvenimą Švėkšnoje, Švėkšnos žydų istoriją ir kokie Švėkšnos žydų istorijos pėdsakai liko miestelyje iki šios dienos. Savo prisiminimus pasakoja ir keliauti po Švėkšną laiku kviečia kompozitorius Benhardas Calzonas (g. 1948) ir Naftalis Zivas (g. 1924).

Filmo režisierius – operatorius: Nerijus Brokas

Projekto vadovė: Monika Oželytė – Žąsytienė

Montažo režisierius: Kęstutis Petkevičius

Filmas sukurtas dalinai finansuojant Geros valios fondui, įgyvendinant Hugo Šojaus muziejaus projektas Nr. GVF-31/2018(2)PR.


Geros valios fondas kviečia Jus susipažinti su video pasakojimų ciklu apie Molėtų, Šeduvos ir Kėdainių žydų gyvenimą

TURTINGA, BET TRAGIŠKA MOLĖTŲ ŽYDŲ ISTORIJA

Autoriai: Donatas Puslys, Kostas Kajėnas

Apie tai, kodėl Molėtai ir šio miesto apylinkės buvo laikomos tremtinių ir keistuolių kraštu. Apie turtingą Molėtų žydų istoriją. Apie Holokausto tragediją – aukas, nusikaltėlius, gelbėtojus ir stebėtojus. Apie visa tai Alantoje kalbėjomės su knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“ autoriumi Vaidotu Žuku.

ŠEDUVOS ŽYDAI TARPUKARIU: HOLIVUDO FILMAI, ŠOKIAI IR SPALVINGA KASDIENYBĖ

Autoriai: Donata Puslys, Gediminas Šulcas

Pradedame dviejų dalių pasakojimą apie Šeduvos žydus. Mūsų pašnekovas – publicistas, poetas Sergejus Kanovičius, kuris vadovauja Šeduvos žydų memorialiniam fondui. Būtent Šeduvoje po kurio laiko atsiras muziejus, pasakojantis dingusio štetlo istoriją. Ir tai nebus tik muziejus apie žydų gyvenimą Šeduvoje. Tai bus muziejus apie Lietuvos štetlus, kuriuose virė turtingas žydų bendruomenės gyvenimas. Pirmojoje pokalbio dalyje su S. Kanovičiumi kalbame apie tarpukario Šeduvą.

Kuriant laidą panaudoti kadrai iš kuriamo Sauliaus Beržinio ir Sergejaus Kanovičiaus dokumentinio filmo „Suakmenėjęs laikas“.

ICH BIN KEIDANER

Donatas Puslys, Kostas Kajėnas

„Ich bin Keidaner“, – taip save pristatydavo Kėdainių žydai. Kaip savo knygoje „Senieji Kėdainiai: istorija ir įdomybės“ pasakoja Algirdas Juknevičius, jie taip pabrėždavo savo išskirtinumą, kuriuo didžiuodavosi: buvo globojami miesto savininkų, priklausė dvaro, o ne miesto jurisdikcijai, gyveno pasiturimai. Ir jų bendruomenė, kahalas, anot autoriaus, buvusi viena didžiausių ir įtakingiausių Žemaitijoje. Bendruomenė garsėjusi Talmudo studijomis.

Manoma, kad pirmieji žydai Kėdainiuose apsigyveno dar 1388 metais kunigaikščiui Vytautui suteikus privilegiją. Tačiau istoriniuose šaltiniuose apie juos pradedama kalbėti XVII amžiuje, kai kunigaikštis Kristupas II Radvila pasirašo sutartį su dviem Vilniaus žydais dėl muitinės nuomos ir mokesčių surinkimo.

1923 metais, kaip rašoma A. Juknevičiaus knygoje, Kėdainiuose iš 7 342 gyventojų net 2 499 buvo žydai, tačiau jau 1941 metais naciai ir jų lietuviai kolaborantai nužudė 2 076 žydus taip iš esmės sunaikindami žydų bendruomenę Kėdainiuose.

Apie Kėdainių žydų istoriją vaizdo pasakojime kalba Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimanas Žirgulis.

Projektas dalinai finansuojamas Geros valios fondo įgyvendinant VšĮ "Bernardinai.lt" projektą Nr. PR/GVF-207/2017.


Geros valios fondas kviečia Jus žiūrėti TV dokumentinių pasakojimų ciklą „Kauno žydų pėdsakais“! 

Naujas TV dokumentinių pasakojimų ciklas „Kauno žydų pėdsakais“ kviečia pažinti ir keliauti tais žydų bendruomenės pėdsakais, kurie išliko mieste, taip puoselėjant atmintį ir prisimenant tradicijas.

Apybraižoje „Kauno žydų pėdsakais. Religija“ drauge su ekspertais: dr. Larisa Lempertiene, dr. Marija Rupeikiene, dr. Aušrele Kristina Pažėraite, gide Asia Gutermanaite bei kolekcininku Michailu Duškesu kalbėsime apie Kauno žydų bendruomenę iki Holokausto. Ieškodami savasties, identiteto sudedamų dalių ir kaip jos transformuojasi tam tikrame laiko ir erdvės mikrokosmose, mūsų atveju Kaune.

Apybraižoje „Kauno žydų pėdsakais. Švietimas“ Vilniaus Universiteto docentas dr. Saulius Kaubrys, LNB Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Larisa Lempertienė, LSIM Rinkinių skyriaus vedėja, muziejininkė Gabija Mackevičiūtė ir lektorė, žydų kultūros tyrinėtoja, gidė Asia Gutermanaitė pasakos apie švietimą, kone labiausiai išplėtotą žydų kultūros sritį tarpukario Lietuvoje.

Projektą iš dalies finansavo Geros valios fondas įgyvendinant UAB "Init" projektą, Nr. PR/GVF-201/2017.

Ciklo kūrybinė grupė: Eglė Bendikaitė, Sigitas Valadka, Vaida Girčė, Rytis Meškauskas, Paulius Šlamiškis, Kęstutis Druškevičius.


Kviečiame susipažinti su žydų istorija ir paveldu Lietuvoje

Geros valios fondas kviečia keliauti ir susipažinti su žydų istorija ir paveldu! Geros valios fondo lėšomis dalinai finansuojant VšĮ "Turizmo plėtros institutas" projektą buvo išleistas leidinys, pristatantis garsiausius žydiško paveldo objektus Lietuvoje visiems besidomintiems ir keliaujantiems.
Kviečiame susipažinti su Lietuvos žydų istorijos ir paveldo vietomis. Leidinį rasite paspaudę žemiau esančia nuorodą:

 Vilniaus gubernijos žydai – caro rekrūtai, kantonistai, Pirmojo pasaulinio karo šauktiniai

banerisProjektas pristato turtingą XX a. pradžios nuotraukų kolekciją, saugomą Lietuvos centriniame valstybės archyve. Tai Vilniaus gubernijos žydų tautybės jaunuolių, šauktinių į caro kariuomenę 1900– 1915 m., fotografijos su autentiškais užrašais, patvirtinančiais asmens tapatybę: pavardė užrašyta ant nuotraukos averso ir paliudyta parašu bei antspaudu. Kitoje nuotraukos pusėje – Vilniaus gubernijos policijos atstovo parašas, neretai prisegtas ir asmens tapatybės patvirtinimo liudijimas.

Kolekciją sudaro 1222 portretinės nuotraukos. Ši didžiausia archyve saugoma studijinių portretų kolekcija yra svarbi buvusioje Vilniaus gubernijoje gyvenusių žydų istorinio paveldo dalis. Fotografijos labai iškalbingos: pasipuošę geriausiais savo kostiumais, jaunuoliai viltingai ir optimistiškai žvelgia į ateitį. Jų visų likimai nežinomi: neaišku, ar jie tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, ar buvo kantonistai, ar tarnybos jiems pavyko išvengti. Ši unikali žydų tautos istorijos dalis iki šiol mažai tyrinėta ir skelbta. Jaunuolių kilmės ir likimų nustatymas galėtų tapti atskiro istorinio tyrimo objektu.

Dauguma portretų daryti Vilniuje, kita dalis Varšuvoje, Minske, Kijeve, Peterburge. Šimtmečio senumo portretai iš to meto žymių fotografijos ateljė – „Rembrandt“, „E. Binkowicz“, „A. Strauss“ („A. Strauss & Co“), „Fleury & Co“ ir kt. – ne tik istorinė, bet ir kultūrinė vertybė, reikšminga fotografijos istorijos dalis, šiuo metu mažai žinoma plačiajai visuomenei.

LCVA pastangomis visi šie dokumentai buvo kruopščiai restauruoti ir rūpestingai saugomi. Nuotraukos suskaitmenintos, aprašytos ir įtrauktos į archyvo elektroninį katalogą.

§§

Rekrūtų prievolė Rusijoje buvo įvesta Petro I valdymo laikais, 1703 metais. XVIII amžiaus pabaigoje kasmet iš 500 gyventojų du buvo šaukiami į rekrūtus. Tarnauti jie privalėjo iki gyvenimo pabaigos, o dažnai ir jų sūnūs būdavo siunčiami į karo akademijas ir vėliau tapdavo dinastiniais kariais.

1736-aisiais rekrūtų tarnyba apribota iki 25 metų – tai, tiesą sakant, ir prilygo gyvenimo trukmei, nes tuometinėje Rusijos kariuomenėje ilgesnio gyvenimo niekas nė nesitikėjo.

Nuo 1761 m.  kilmingieji buvo atleidžiami nuo karo prievolės, tačiau jie galėjo tarnauti savanoriais. Tai buvo itin skatinama karo akademijose – jų absolventai iš karto tapdavo karininkais. Eiliniais daugiausia tarnaudavo valstiečiai ir žemesnių luomų miestiečiai.

1825 m. sostą užėmęs Nikolajus I netrukus ėmė vykdyti savo senelės Jekaterinos II pasiūlytą planą žydams: „trečdalis jų išvažiuos, trečdalis bus atversti į stačiatikybę, o dar trečdalis – žus“. Jekaterina II mirė 1796 m. nespėjusi šio plano įgyvendinti.

1827 m. Nikolajus I išleido įsaką žydus šaukti į rekrūtus, – iki tol Rusijos žydai vietoje tarnybos kariuomenėje mokėdavo vadinamąjį „išpirkos mokestį“. Rekrūtų kvotos jiems nustatytos gerokai didesnės: du kartus per metus po 10 vyrų iš kiekvieno tūkstančio žydų. Akivaizdu, jog buvo siekiama padidinti žydų jaunuolių skaičių kariuomenėje.

XIX amžiuje Rusija dalyvavo daugelyje karinių konfliktų. Pagrindiniai jų: karas su Napoleonu (Rusija neteko 300 tūkst. kareivių), Pirmasis Rusijos ir Turkijos karas ir Krymo karas (400 tūkst. Rusijos kariuomenės aukų) bei Antrasis Rusijos ir Turkijos karas. Rekrūtams visi šie karai žadėjo vien pražūtį, tad suprantama, jog karinės tarnybos buvo visokeriopai vengiama.

Žydai caro kariuomenėje buvo diskriminuojami ir persekiojami. Retai kada jie sulaukdavo paaukštinimo į karininkus ir niekad nebuvo skiriami į aukščiausius postus. Svarbiausia, žydų jaunuolius buvo bandoma smurtu atversti į stačiatikybę. Ne vienas rašytojas yra aprašęs siaubingas caro kariuomenėje jiems sudarytas sąlygas, jų patirtus kankinimus, patyčias ir marinimą badu, siekiant jėga priversti atsisakyti savo tikėjimo.

Kad nutrauktų ryšį su namiškiais, dažniausiai rekrūtus siųsdavo tarnauti į kuo tolesnius užkampius. Bejėgišką ir beviltišką savo padėtį kariuomenėje žydai graudžiai aprašinėdavo laiškuose namiškiams. Artimuosius pasiekianti informacija keldavo didžiulį nepasitenkinimą sėslumo zonoje gyvenusiose žydų bendruomenėse.

Tėvai stengėsi padėti savo vaikams bet kokia kaina išvengti karinės tarnybos. Neįtikėtina detalė – tuometiniuose bendruomenių knygų registruose jau naujagimių sąrašuose būdavo įrašoma šaukimo data. Tad turtingesnės šeimos iš anksto tardavosi ir siūlydavo užmokestį vargingesnėms, kad šios siųstų savo sūnus vietoje turtingųjų įpėdinių. Be to, vieną sūnų auginusios šeimos nuo prievolės būdavo atleidžiamos, todėl daugelis žydų padirbinėjo dokumentus deklaruodami, kad sūnus jų šeimoje – vienintelis. Kai kurie jaunuoliai žalodavosi rankas ar pirštus, kad taptų netinkami tarnybai, bet didžioji dauguma tiesiog sprukdavo mobilizacijos išvakarėse. Žydų bendruomenės vadai, valdžios įpareigoti  pristatyti šauktinių kvotas, patys atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Tekdavo samdyti „khapunes“ (grobikus) – šių užduotis buvo gaudyti žydų jaunuolius ir prievarta atvesdinti į karo tarnybą. Dažniausiai įkliūdavo 12–13 metų berniukai. Jie būdavo siunčiami į karo mokyklas, vadinamas kantonais, ten mokomi iki 17 metų amžiaus, po to turėdavo tarnauti kariuomenėje 15–25 metus. Juos ir vadindavo kantonistais. Kai iš tokių paauglių buvo atimtos galimybės augti žydiškoje aplinkoje, puoselėjant savas tradicijas, dauguma jų asimiliuodavosi.

Tie, kas atlaikydavo mūšius ir ligas, atitarnavę gaudavo pensiją, prilygstančią III gildijos pirklio metinėms pajamoms, ir žemės sklypą. Tiesa, III gildijos nariams dar buvo suteikiama teisė gyventi ne sėslumo zonoje. Tai tapo daugumos Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos žydų siekiu, tarsi bilietu į geresnį gyvenimą, turint daugiau teisių.

1851 m. tarnyba Rusijos kariuomenėje sutrumpinta iki 15 metų.

1874 metais rekrūtų režimas, gyvavęs Rusijoje 200 metų,  buvo pagaliau pakeistas visuotine karo prievole. Tarnybos laikas sutrumpintas iki 6 metų, o vėliau iki 3-jų. XIX amžiaus pabaigoje daugeliui modernėjančių žydų stengiantis socializuotis, kai kurie net tarnavo kariuomenėje savo noru. XX amžiaus pradžioje, artėjant pasauliniam karui, tarnyba caro kariuomenėje jau nebuvo tokia atgrasi kaip ankstesniais laikais, tačiau dauguma žydų vis vien bandydavo išvengti privalomos tarnybos su svetima jiems vėliava.

Atsisiųsti: Šauktiniai į caro armiją

Atsisiųsti: Šauktinių sąrašas

LCVA_logo_(be fono)