Irenos Giedraitienės fotografijų knyga yra apie atmintį – seniai pažįstamų ir neseniai sutiktų žmonių, asmeninę, šeimos, draugų. „Prisiminimų aidai“ – tai tolimi atgarsiai to, ką teko ištverti, tai praėjusio ir priverstinai prarasto laiko atspindys. Laikas yra šio atminties rūmo rišamoji medžiaga. Laikas, įsirašęs į raukšles, laikmetis, kurį išduoda apranga ir aplinkos ženklai, ir laikinumas, apšarmojęs langus šalta migla.
Knyga sudaryta iš dviejų dalių, kurias sieja lango motyvas – lango, pro kurį žvelgiame į praeitį ir dabartį, kuris atveria arba paslepia išorinį pasaulį ir vidinį gyvenimą. Pirmoji dalis skirta žmonėms, patyrusiems Holokausto tragediją. Jie išgyveno koncentracijos lagerių pragarą, artimųjų netektį, slapstymosi siaubą ir dabar žvelgia į mus. Jų ramus buvimas šalia, vidinės šviesos nuskaidrinti veidai byloja apie dvasios stiprybę, išsaugotą orumą ir sugebėjimą išmintingai žvelgti į dabartį. Irena Giedraitienė fotografavo visoje Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Raseiniuose, Mažeikiuose, Plungėje. Bet daugiausia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės namuose Vilniuje, Pylimo gatvėje. Ji kvietė žmones fotografuotis lauke arba prie lango – natūralioje šviesoje. Tai šviesi knyga, pati atsiverianti kaip langas.
Holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų portretai – tai neištrinamos praeities metraštis ir dokumentas. Portretus dažnai papildo simboliniai vaizdai ar ženklai: fotografijos, skulptūros, traukinio vagonas. O užrašas po nuotrauka – tai kančios žemėlapis. Skaudi geografija, primenanti žiauriausią XX amžiaus tragediją: Dachau, Osvencimo, Buhenvaldo, Eredos, Štuthofo, Miortvaja Petlia koncentracijos stovyklos; Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Telšių, Černovcų, Glubokoje, Balta, Minsko, Oršos, Dzygovkos getai; Rusašino, Emendingeno, Freiburgo darbo stovyklos. Arba vietos nenurodantis, bet visą bevietystės, ištrynimo siaubą sugėręs žodis “slapstėsi”. Dar – buvusių žydų kapinių Panevėžyje, Klaipėdoje ir Kauno Aleksoto žydų kapinių vaizdai.
Pasak knygos autorės, ši knyga nepretenduoja į istorinį dokumentinį Holokausto tyrimą – tai bandymas betarpiškai prisiliesti prie skaudžios temos. Ne visi išgyvenusieji norėjo fotografuotis ir dar kartą prisiminti karo metų siaubą. Tačiau kiekvienas susitikimas Irenai Giedraitienei buvo kaip likimo dovana: „fotografuojant žavėjo žmonių nuoširdumas, draugiškumas, betarpiškumas, geranoriškumas, energingumas – nepaisant garbaus amžiaus ir skaudžių patirčių“. Yra ir keli žydus gelbėjusių lietuvių portretai. Šia likimo dovana fotografė dalijasi su visais, vartančiais knygą.
Kita knygos „Prisiminimų aidai“ dalis skirta fotografės kūrybai. Joje fiksuojamas laikas ir laikinumas žvelgiant iš kitos lango pusės. Jei žiūrėdami į portretus bandėme perskaityti veiduose įrašytą istoriją, tai pokario laikas skaičiuojamas dainų šventėmis ir atpažįstamas iš drabužių. O naujesni laikai kalba langų ir peizažų atspindžiais. Irena Giedraitienė meistriškai fiksuoja laiko slinktis ne dokumentuodama triukšmingus politinius įvykius, o gilindamasi į vidinį fotografuojamų žmonių pasaulį, unikalų gyvenimo ritmą ir kasdienybės akimirkas. Portretai susipina su peizažais, neretai fotografė naudoja paveikslo paveiksle principą: čia veikėjai bendrauja ne tik su gamta, žmonėmis, gyvūnais, bet ir su atspindžiais. Dažnai tie atspindžiai turi ne tik kompozicinę, bet ir simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, Drezdeno galerijoje prie Rafaelio paveikslo, vaizduojančio Madoną su kūdikiu, Giedraitienė „pagauna“ šiuolaikinę jauną moterį su vaiku – taip susitinka praeitis ir dabartis, sakralinė sfera ir kasdienybė. Būtent dėl tokių laiko sandūrų knyga „Prisiminimų aidai“ tampa ne tik praeities ir dabarties, bet ir numanomos ateities langu. Langu, pro kurį sklinda nufotografuotų žmonių šviesa.
Menotyrininkė Laima Kreivytė
Kaina 13.00 Eur 3.00 Eur