Kai 2009 m. birželio 30 d. Lietuva kartu su kitomis šalimis pasirašė Terezino deklaraciją dėl Europos žydų prarasto turto grąžinimo principų, karščiausiai Vilniuje svarstomas klausimas buvo kompensacijos už bendruomeninį turtą. Nors tas diskusijas nutraukė sprendimas steigti Geros valios fondą ir per jį finansuoti Lietuvos žydų religinius, kultūros ir socialinius projektus, šiandien jau aišku, kad artimiausioje ateityje teks spręsti ir iš Lietuvos kilusių žydų teisių į privačią nuosavybę atkūrimo problemą.
Terezino deklaracijos šalys pripažino, kad yra svarbu atsižvelgti į buvusių nekilnojamojo turto savininkų ir jų paveldėtojų siekį atgauti prarastą privačią nuosavybę arba gauti atitinkamą kompensaciją. Vis dėlto Lietuvoje šis klausimas ilgą laiką nebuvo judinamas. Bent iš dalies tai galima aiškinti ir pačių Lietuvos žydų abejingumu.
„Lietuvos žydams tai yra visai neįdomus klausimas, – sakė Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė, advokatė Faina Kukliansky. – Lietuvos žydai atgavo nuosavybę, kurią turėjo, o daugelis atvažiavo iš Rusijos ir tokios nuosavybės neturėjo.“
Kita vertus, užsienyje gyvena nemažai žydų tautybės asmenų, galinčių atsekti giminės šaknis iki Lietuvos miestų ir miestelių. Dalis jų galėtų tapti išlikusio nekilnojamojo turto paveldėtojais, jeigu tai leistų Lietuvos įstatymai. Šie kartu su Konstitucinio Teismo išaiškinimais iškelia dvigubą užtvarą: atgauti nuosavybės teises leidžiama tik Lietuvos piliečiams, ir tik tiems, kurie pilietybę atgavo iki 2001 m. gruodžio 31 d., kai baigė galioti Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.
F. Kukliansky pabrėžia negalinti pasakyti, kiek iš Lietuvos kilusių žydų norėtų pasinaudoti galimybėmis atgauti nuosavybės teises, jei tokių atsirastų. „Aš negalvoju, kad Lietuvos valstybei tai būtų didelė našta. Lietuvoje gyveno apie 250 tūkst. žydų, iš kurių 95 proc. nužudyta, o 5 proc. liko gyvi. Tačiau ne visi jų turėjo nuosavybės. Be to, ne visi kreipsis dėl tos nuosavybės“, – sakė LŽB pirmininkė.
Pasak teisininkės, protingiausias žingsnis būtų per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, dvejus metus, surinkti informaciją apie grąžintiną Lietuvos žydų privatų turtą, ir jau po to pratęsti diskusiją dėl nuosavybės atkūrimo ar bent simbolinių kompensacijų.
Panašu, kad laiko Lietuva turi vis mažiau. Daugėja ženklų, kad atsipirkti vien pasiektu kompromisu ginče dėl bendruomeninio turto grąžinimo greičiausiai nepavyks.
Kaip yra buvę ir anksčiau, spaudimas Vidurio ir Rytų Europos šalims ateina iš kitapus Atlanto. JAV prezidentas Donaldas Trumpas gegužės mėnesį pasirašė įstatymą, įpareigojantį Valstybės departamentą teikti kasmetes ataskaitas Kongresui apie tai, kaip įvairios Europos šalys vykdo įsipareigojimus atkurti teises į per Holokaustą nusavintą nuosavybę.
Po to, kai šis įstatymas praėjusiais metais buvo priimtas JAV Senate, viena jo iniciatorių, Viskonsino demokratė Tammy Baldwin, tai pavadino pastangomis „siekti teisingumo Holokaustą išgyvenusiems asmenims bei Holokausto aukų šeimoms“.
Balandžio pabaigoje įstatymą svarstant JAV Atstovų rūmuose, Kongreso narys Edas Royce’as naują teisės aktą pavadino įvardijimo ir sugėdijimo įrankiu, pabrėžęs, kad JAV pareiga yra rūpintis, kaip įgyvendinamos Terezino deklaracijos nuostatos. „Mes jau matome, kad kai kurios šalys jau atgauna susidomėjimą šia tema, ir būtent tokį spaudimą mes norime toliau naudoti“, – pridūrė jis.
F. Kukliansky savo ruožtu teigia nesuprantanti, kodėl Lietuvos politikai vengia patys imtis iniciatyvos ir prie Holokausto aukų teisių klausimo grįžta tik tada, kai patiria spaudimą iš užsienio šalių. „Kodėl Lietuva turi daryti kažką tik tada, kai JAV senatoriai čia atvažiuoja ir pakelia skandalą? – stebėjosi LŽB pirmininkė, pabrėžusi, kad nepritaria pačių Jungtinių Valstijų laikysenai. – Lietuva gali ir be jų padaryti tai, ką turi padaryti.“
Premjero Sauliaus Skvernelio patarėjas Deividas Matulionis dar praėjusių metų lapkritį dienraščiui „Lietuvos rytas“ sakė, kad „amerikiečiai mums atvirai leidžia suprasti, jog žydų turto grąžinimas liks darbotvarkėje“. Jau šių metų pavasarį jis komentuoti jautrų klausimą žurnalui IQ atsisakė, motyvuodamas vykstančiomis derybomis.
Žvelgiant plačiau, žydų privačios nuosavybės grąžinimo klausimas atsiremia į Vidurio ir Rytų Europos pokario istorijos skaudulius. Nors žydų tauta išties neproporcingai skaudžiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, ne vien jai priklausantys asmenys gali pretenduoti į prarasto turto atgavimą. Dar tebevykstant kariniams veiksmams ir jiems jau pasibaigus, iš savo namų buvo priversti pasitraukti ar tiesiog išvaryti nuo 12 mln. iki 14 mln. vokiečių. Mažesniu mastu tai atkartojo ir milijonų lenkų kilmės asmenų perkėlimas iš sovietinėms Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos respublikoms priskirtų teritorijų. Didesnių ar mažesnių nuoskaudų dėl vykdytų „etninių valymų“ turi ir vengrai, rumunai, kitos regiono tautos.
Dėl to šiuo metu sudėtinga rasti regiono valstybę, kuriai nekeltų nerimo restitucijos ir kompensacijos prašytojų šmėklos. Kai kuriais atvejais potencialių turto paveldėtojų gali būti dar gerokai daugiau nei teisingumo laukiančių žydų. Pasak anonimu norėjusio išlikti IQ kalbinto eksperto, tai skatina vyriausybes atsargiai žiūrėti į žydų turto restitucijos klausimą kaip savotišką Pandoros skrynią, kurią atvėrus gal pasipilti ir daugiau turtinių pretenzijų.
Tokį požiūrį atspindi ir lenkų valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos lyderio Jaroslawo Kaczynskio laikysena. Dar 2016 m. jis viešai priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo pabaigos perbraižant Lenkijos sienas prievarta buvo perkelta apie 2 mln. lenkų tautybės asmenų.
„Kokiu pagrindu turėtų Lenkija nuspręsti, kad turintys protėvius žydus turi gauti kompensacijas, kai tuo metu baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai ar Krymo karaimai, ar totoriai ir vokiečiai, kurie visi čia gyveno prieš karą, neturėtų? – klausė įtakingiausias Lenkijos politikas. – Ar Lenkija gali atsukti laiką atgal ir mokėti kompensacijas visiems tiems, kas nukentėjo per tuos tragiškus įvykius? Ar tai reiškia, kad neturtingų lenkų palikuonys turi mokėti palikuonims tų, kurie buvo turtingi?“
Lenkijoje tik praėjusiais metais imta svarstyti restitucijos įstatymo projektą, numatantį, kad totalitarinių režimų nusavintą nuosavybę ateityje galės atgauti vien Lenkijos piliečiai, ir tik mirusių savininkų sutuoktiniai, vaikai arba anūkai. Galiausiai lenkų politikai įstatymo priėmimą atidėjo neapibrėžtam laikotarpiui, tačiau jų veiksmai neliko nepastebėti. JAV Senato narių dauguma, 59 asmenys, šių metų kovo pabaigoje kreipėsi į Lenkijos vyriausybę, prašydami sudaryti sąlygas nuo Holokausto nukentėjusiems asmenims ir jų paveldėtojams gauti kompensaciją už prarastą turtą.
Kita vertus, regione galima rasti ir teigiamų pavyzdžių, kaip galima spręsti sudėtingą privačios nuosavybės atkūrimo klausimą. Latvijai ir Estijai pavyko organizuoti restitucijos procesą be diskriminacinių kriterijų, tokių kaip pilietybė – Pasaulio žydų restitucijos organizacija (WJRO) ar kitos žydų organizacijos didesnių pretenzijų dėl nuosavybės grąžinimo nebeturi. Kroatija į nuosavybės atkūrimą bent daliai nepiliečių leidžia pretenduoti nuo 2002 m., o Čekija su Holokaustu susijusią neteisybę, kai pilietybės neturintiems teisėtiems paveldėtojams nepavyko atgauti turto, siekė sumažinti, įkūrusi specialų fondą.
Lietuva šiame kontekste atrodo ne taip blogai dėl 2011 m. išspręsto žydų bendruomeninio turto klausimo, kai buvo nuspręsta įkurti Geros valios fondą ir jam dalimis išmokėti 37 071 362 mln. eurų, tokiu būdu remiant Lietuvos žydų bendruomeninį gyvenimą.
Tačiau lieka teisinės vingrybės, kai net Lietuvos pilietybę po 2001 m. gavusiems asmenims vis dar neleidžiama pretenduoti į privačios nuosavybės teisių atkūrimą, o teismai nepripažįsta, kad anksčiau galiojusios kliūtys pilietybei yra tinkama priežastis pratęsti restitucijos terminą. Tai reiškia, kad gali tekti ieškoti teisinių instrumentų, kurie leistų nuosavybę atkurti ir tiems asmenims, kuriuos sudėtingi Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai išplėšė iš Lietuvos piliečių rato.
Straipsnis iš portalo Alfa.lt: https://www.alfa.lt/straipsnis