Per stebuklą išsaugotos ir atsitiktinai į Kaune gyvenančio brito rankas patekusios litvakų šeimos nuotraukos įkvėpė jį meninei instaliacijai, skirtai nužudytųjų atminimui ir nepatogios istorijos priminimui.
Nuotraukos įkvėpėjos
Įprastai praeidavę pro šalį, šią savaitę Šančių gyventojai ties Sodų gatvėje stovinčia apleista žydų sinagoga ne tik sulėtino žingsnį, bet ir nedrąsiai žengė pro sunkius metalinius vartus.
„The Kaunas Requiem“ – balta kreida išraitytas užrašas ant jų kvietė brautis žolėmis apžėlusiu takeliu link sutrūnijusių šventovės durų. Vos tik peržengus slenkstį ausis užliejo pro mūrines sienas besisunkianti muzika, o nugarą vėrė jausmas, tarsi būtume stebimi.
„2013-aisiais jos visiškai netikėtai pateko į mūsų rankas“, – pirštu durdamas į nespalvotas nuotraukas ir dešimtis į mus įbestų žydų akių iš jų, pokalbį pradėjo tarptautinio litvakų fotografijos centro įkūrėjas ir kuratorius Richardas Schofieldas. Pasak jo, daugiau nei 100 įvairių Leibos ir Aniutos Varšavskių nuotraukų iš Kauno geto slapta buvo išneštos 1944-aisiais. Tais pačiais metais šeima išvežta į Estiją ir ten nužudyta. Prisegtos prie medinių palečių, skenuotos nuotraukos visą savaitę sinagogos lankytojoms pasakojo gražiausias šeimos istorijas: meilės prisipažinimus, nerūpestingas atostogų akimirkas, vaikų linksmybes.
Dešimtmečių melodija
„Girdite, kaip skamba?“ – žvakėmis apšviestu siauru koridoriumi kelią link erdvių, iš kurių sklido maloni muzika, skynėsi R.Schofieldas.
Palinkęs prie pulto, tarp ant sienų besikeičiančių nuotraukų, muzikos srautus kontroliavo Kijevo nacionalinės P.Čaikovskio muzikos akademijos absolventas, kompozitorius Antonas Degtiarovas. Su žydų likimu Kaune susijusiose vietose padaryti įrašai, ištraukos iš originalių dainų jidiš kalba ir ukrainiečio kurtos natos – antroji meninės instaliacijos dalis.
„Buvusioje maldų salėje muzika skambėjo septynias dienas. Rugsėjo 23-iosios vakarą, minint Holokausto Lietuvoje atminimo dieną, ji nutils. Tai įvyks 18.56 val.“ – tyliai sušnabždėjo 2014-aisiais Sugiharos fondo Tolerancijos žmogaus titului nominuotas R.Schofieldas. Tiesa, visą savaitę, kiekvieną dieną po keturias valandas skambėjęs kūrinys – tik nedidelė ištrauka. Visa jo trukmė, pasak meninės instaliacijos sumanytojų, 75 metai.
Nutilus muzikos garsams, Kauno kultūros centre „Tautos namai“ vyks akcijos tęsinys – nuo 19 iki 21 val. bus garsiai skaitomi žuvusių Kauno žydų vardai.
Kratomasi istorijos
„Per šią savaitę sulaukėme itin daug miestiečių. Vieni jų prasitarė šioje sinagogoje buvę prieš penkias dešimtis metų, todėl buvo neapsakomai laimingi gavę antrą galimybę patekti į vidų“, – projekto sėkme džiaugėsi jau penkiolika metų Lietuvoje gyvenantis R.Schofieldas.
Nors į Kauną pašnekovas persikėlė tik prieš trejus metus, jau spėjo įgyvendinti kelis svarbius projektus, tačiau pats didžiausias, pasak jo, dar priešakyje. Tai 1932 m. statyta senoji žydų sinagoga, kuri nors ir priklauso valstybei, stovi tuščia ir apleista.
„Svajojame ją nupirkti ir paversti kultūriniu bendruomenės centru. Ši erdvė būtų skirta šiuolaikinėms parodoms ir koncertams. Kaip sekasi įgyvendinti tikslus? Kaip ir viską Lietuvoje – lėtai. Tačiau jau turime visapusišką palaikymą, – pavadinęs Kauną daugiakultūriu miestu, R.Schofieldas apgailestavo, kad kalbėti apie nepatogią istoriją čia vis dar vengiama. – Litvakų istorija siekia 700 metų. Kaune nuo 1940-ųjų iki 1944-ųjų buvo nužudyta beveik ketvirtadalis to meto miestiečių – apie 40 tūkst. žmonių. Apie tai kažkodėl nekalbama. Pats metas pradėti!“
Šaltinis „Kauno diena“: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/sanciu-sinagogoje-jautri-istorija-772440
