Aaronas Garonas (1919-2009) gimė Vilniuje ir beveik visą gyvenimą susiejo su gimtuoju miestu, kurį gerai pažinojo ir labai mylėjo. 1992m. išvyko į Izraelį, kasmet laukdavo vasaros, „kada važiuosime į Vilnių“. Vilnius buvo ir liko jo tikrieji namai.
Ypatingas ikikarinio Vilniaus žydų pasaulio fenomenas, kurio liudininkas A. Garonas tapo būdamas labai jaunas, įskiepijo jam neblėstančią meilę žydų kultūrai ir gimtajai jidiš kalbai.
Aaronas Garonas santūrus, išdidus litvakas, skaudžiai išgyveno jidiš kalbos saulėlydį: „ Kaip galima užbraukti tūkstančio metų žydų kultūros istoriją…“
Šykštūs Garono pasakojimai apie tėvų namus ir mokyklą, kuriuos dievino, jam buvo nostalgiškas grįžimas į prarastąjį rojų. “Jeigu manyje ir esama ko nors pozityvaus, už tai turiu būti dėkingas savo tėvams ir savo mokyklai, jos nuostabiai direktorei Sofijai Gurevič.”
(Ištrauka iš A. Garono vaikų Tamaros Garon ir Eugenijaus Garon įžangos knygoje.)
Šimtmečius gyvavęs įdomus žydų pasaulis Vilniuje išnyko po Holokausto, išgyvenusieji dar kelis dešimtmečius palaikė šią kalbą šeimose, bet daugeliui išvykus į Izraelį, Vilniaus gatvėse nebeišgirsi kalbant jidiš. Todėl ši knyga – ne tik svarbūs atsiminimai, bet ir išnykusio pasaulio su jidiš k. paveikslas, iš kurio galima spręsti, ką Vilnius prarado… Svarbu, kad knygos tekstai išleisti dviem kalbomis: lietuvių ir jidiš.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vasario 17d. pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje vyko pirmasis knygos pristatymas visuomenei, apie savo tėvą pasakojo Garono dukra, architektė restauratorė ir sūnus, matematikos mokslų daktaras. Pasakojimas iliustruotas 20-ojo amžiaus pradžios, tarpukario ir vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, esančiomis knygoje. Eugenijus Garonas siūlė knygos pavadinime pridėti žodį “buvęs”, nes jidiš kalbos neišsaugota nei Lietuvoje, nei Izraelyje.
Pristatymą vedė Vilniaus religinės žydų bendruomenės vadovas Simas Levinas, prisiminimais dalinosi Fania Brancovskaja, padėjusi išversti knygą į jidiš, savo įspūdžiais apie knygą ir prisiminimais apie A. Garono asmenybę dalinosi signataras Česlovas Juršėnas. Po pristatymo žmonės dar ilgai nesiskirstė bendravo, išpirko daug knygos egzempliorių, skubėdami gauti Garono sūnaus ir dukters autografus.
Knygos leidimą rėmė GVF.
