Lankydamasis Utenoje knygos autorius papasakojo apie savo išgyvenimus, kuriuos sudėjo šioje knygoje. Knyga buvo išleista hebrajų kalba Izraelyje, išversta į rusų kalbą, Amerikoje į anglų kalbą. Knyga susidomėjo latviai, skaitė pranešimus minint Daugpilio geto tragiškus įvykius, knyga domisi vokiečiai. Todėl mums, lietuviams, ir išskirtinai uteniškiams būtų neramu nežinot mūsų mieste gimusio ir jaunystę praleidusio autoriaus prisiminimų.
Žinia apie karo pradžią dvidešimtmetį jaunuolį pasitiko gimtojoje Utenoje. Netikėti vokiečių armijos karo veiksmai vertė staigiai derintis prie naujų gyvenimo pokyčių. Kelias Kaunas-Daugpilis buvo užpildytas įvairiu transportu, rusų tankais, šimtais besitraukiančių žmonių, daugiausiai žydų, vykstančių Rusijos link.
Jau trečią karo dieną laiką teko skaičiuoti ne valandomis, o minutėmis. Chaimas Kurickis keliavo su savo seserimis ir motina. Daugpilio stotyje pavyko įsibrauti į traukinį, vykstantį į Rygą. Jau pirmoje stotelėje traukinį sustabdė vokiečių desantininkai. Daugumai vykstančių žydų teko tremtinių lemtis su tragiškomis pasekmėmis.
Chaimas Kurickis savo prisiminimuose aprašė patirtus baisumus, mylimos motinos netektį, savo jausmus likimo draugei. Ne kartą jis buvo akistatoje su mirtimi, regėjo vokiečių žiaurų elgesį ir tyčiojimąsi. Visi pergyvenimai ir patirti vaizdai paskatino norą tiksliau fiksuoti matytą kasdienybę tam, kad vėliau būtų galima papasakoti būsimoms kartoms apie tuos žiaurumus ir viską, ką teko pergyventi karo metais. Knygoje yra daug pavardžių bei tikslių datų.
Knygos leidyba dalinai finansuota Geros valios fondo.
Savo įspūdžiais dalinasi Kurickių šeimos draugė, publicistė ir vertėja Tamara Jefremova.
Knygos autorius Chaimas Kurickis nudžiugo sužinojęs, kad su jo knyga susipažins gimtojo miesto gyventojai, tačiau pamatyti knygos jis nebespėjo. Su mūsų gyvenimu jis atsisveikino 2017 m. rugpjūčio mėnesį.
Karo metais konclageriuose, darbo stovyklose bei po išvadavimo nueitą kelią Ch. Kurickis pavaizdavo schemoje.
Daugpilio tvirtovėje – žydų gete Chaimui teko praleisti didžiąją dalį karo metų laiko. Ši tvirtovė – vienintelis tokio tipo XIX a. pastatų pavyzdys Rytų Europoje.
Ruošiant vertimą daug padėjo Latvijos mokslininkas ir vienintelės likusios Daugpilio sinagogos darbuotojas Josifas Ročko.
Svečių ir uteniškių bendra nuotrauka.
Ch. Kurickio netekome, tačiau į Uteną atvyko trys dukterys, aplankiusios laikraščio „Utenos žinios“, atspausdinusio knygos ištraukas, redakciją.
Per pristatymą pasisakė gidas-kraštotyrininkas Chaimas Bergmanas, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja, mokytoja-kraštotyrininkė, Ch. Kurickio pažįstama nuo prieškario laikų Danguolė Jonaitienė, vertėja Tamara Jefremova, knygos vertėjas Edmundas Kutka.
