Marijampolės televizija ir Geros valios fondas pristato trijų dalių laidų ciklą apie Marijampolės žydų istoriją „Niekada nepalikę savo miesto“. Geros valios fondas džiaugiasi, galėjęs paremti šio svarbaus projekto kūrimą ir kviečia kartu žiūrėti visas tris laidas.
Pirmoji dalis: „Pradžia“
Pirmieji žydų tautybės gyventojai įsikūrė mieste apie 1750 metus. XVIII ir XIX amžiuose marijampoliečiai žydai buvo pagrindiniai miesto, verslų statytojai ir vystytojai. 1919 metais Marijampolėje buvo atidaryta pirmoji Europoje hebrajiškoji gimnazija, kurios programa atitiko europietiškų universitetų reikalavimus, todėl baigę šią gimnaziją galėjo stoti į bet kurį universitetą užsienyje (kraštotyrininkas publicistas Arūnas Kapsevičius). Marijampoliečiai žydai buvo savo miesto patriotai, drąsūs verslininkai ir pirkliai. Daugelis architektūriškai svarbesnių pastatų Marijampolėje yra pastatyti žydų. Tai nebuvo uždara bendruomenė, bet aktyvi miesto kultūrinio , sportinio ir pilietinio judėjimo dalis.
Antroji dalis: „Kūrėjai“
Jau 1919 metais Marijampolėje buvo sudaryta lietuvių ir žydų komisija, kuriai vadovavo provizorius I. Kaplanas, kurios veiklos dėka marijampoliečiai žydai Lietuvos kariuomenei paaukojo 124 tūkst. auksinų. Savanoriais į kariuomenę stojo marijampoliečiai I. Rutenbergas, A. Gonionis, J. Gotlybas, I. Rozenbergas ir kiti. Marijampolėje palaidotas nuo žaizdų gautų mūšyje miręs savanoris F. A. Hiršas. Į steigiamąjį Lietuvos seimą buvo išrinktas Marijampolės rabinas A. D. Popelis (Arūnas Kapsevičius). Lietuvai ir pasauliui Marijampolė užaugino dailininkus Max Bandą, kuriam buvo patikėta nutapyti JAV prezidento T. Ruzvelto portretą, Moišę Rozentalį, kurio darbai puošia Lietuvos ir Izraelio paveikslų galerijas, Eliją Kaplaną, kuris sulaukė pripažinimo tarpukario Lietuvoje (dailininkė, Marijampolės dailės mokyklos direktorė Eglė Ambraziūnaitė).
Trečioji dalis: „Praradimas“
Sovietinės okupacijos metu turtingieji marijampoliečiai žydai ne tik neteko savo turto, bet ir buvo kartu su lietuviais ištremti į Sibirą. Po to sekė juodoji mūsų istorijos dalis – 1941 metų rugsėjo 1 diena, kai kareivinių teritorijoje buvo išžudyti marijampoliečiai žydai. Žudynės vyko atvirai – kaip prisimena marijampolietė Stasė Klimavičienė, visas miestas girdėjo šaudymus ir priešmirtinius klyksmus. Nužudyta virš šešių tūkstančių žmonių. Miestas neteko labai daug, bet buvo marijampoliečių, kurie gelbėjo savo bendruomenės narius – tai darė kunigai, paprasti miestelėnai ir aplinkiniai ūkininkai.