Renginyje dalyvavo Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofmanas., kuris Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky vardu pasveikino visus susirinkusius ir palinkėjo sėkmės kongreso darbuose. Taip pat G. Kofmanas savo kalboje apžvelgė ir pristatė knygą „Žvilgsnis į praeitį: Panevėžio žydų istorija ir palikimas”. Buvo prisiminta, kad pirmieji esperantininkai Panevėžyje buvo žydai ir pažymėtas jų svarbus indėlis Esperanto veikloje.
Su trumpa Panevėžio esperanto klubo 100–mečio istorija supažindino Panevėžio esperanto klubo „Revo“ pirmininkė Vida Kulikauskienė. Ji teigė, kad pačią pradžią galėjo duoti Esperanto kalbos pionieriumi Lietuvoje laikomas Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas).
1887 metais Liudvikas Lazeris Zamenhofas išleido pirmąją knygelę apie tarptautinę kalbą „Tarptautinė kalba. Įžanga ir pilnas vadovėlis. Daktaras Esperanto. Rusams”. Šios kalbos pasekėjų greitai atsirado ir Lietuvoje.
V. Kulikauskienė išsamiai apžvelgė tarpukario laikotarpį, kuriame ypač aktyvūs buvo žydų tautybės žmonės. Ji teigė, kad pirmoji draugija buvo įkurta 1923 metais, o ilgiausiai prie Panevėžio Esperanto Draugijos vairo išbuvo Jokūbas Kanas, išrinktas Draugijos valdybos pirmininku 1932 m. ir vadovavęs Draugijai iki pat savo mirties 1941 m.
Buvo prisimintos II pasaulinio karo meto pasekmės esperantiniam judėjimui bei veikla pokario laikotarpiu. Pažymėta, kad karas nusinešė daugelio Panevėžio esperantininkų gyvybes, o pati draugija buvo uždrausta.
Panevėžyje ši kalba pradėjo atsigauti tik 1956 m. dėka esperantininko Juozo Kazlausko, kuris, sutelkęs prieškarinius likusius esperantininkus, pagrindines jėgas skyrė kalbos mokymui. Buvo išskirti atsigavimo ir klestėjimo laikotarpiai.
Nuotraukose: Panevėžio esperantininkų klubo dalyviai su savo vėliava 1930 m. Viršuje pažymėta rabino Abraomo Grinbergo dukra Anni Grinberg, vienintelė iš Grinbergų šeimos likusi gyva Holokausto metais / PŽB nuotr.
