Kūrybinė grupė „JUDVI&AŠ“ pristato dar vieną projektą – neseniai iš spaustuvės atkeliavusią naują knygą „MAJÈUTIKA ŽYDIŠKAM VILNIAUS VEIDUI“

Idėjos ir tekstų autorius – Albinas Šimanauskas

Knygos dizainas – Jūratė Juozėnienė

projekto vadovė  – Viktorija Sideraitė Alon

Projektą dalinai finansavo VšĮ Geros valios fondas.

Kaina 15 Eur.

 

 

Parašyti knygą apie žydiškąjį Vilniaus miesto raidos veidą inspiravo viešojoje erdvėje tvyrantis disonansas – tarp nuolat visur kartojamų teiginių apie Vilnių, kaip didžiausią Rytų Europoje egzistavusį žydų religinį-kultūrinį centrą, vadinamą „Šiaurės Jeruzale“, ir labai migloto dabartinių vilniečių suvokimo apie žydiškąją Vilniaus miesto istorijos dalį. Tiksliau – šiandieninės visuomenės galvose tvyro tiršta nežinojimo migla apie šimtmečius čia gyvenusios žydų bendruomenės indėlį į Vilniaus miesto raidą. Migla, iš kurios tik retkarčiais išnyra atskiri smulkūs epizodai.

 

Daugelį metų kurdami įvairius projektus, skirtus litvakų istoriniam-kultūriniam paveldui, įsitikinome, kad informacijos apie žydiškąją Vilniaus istorijos dalį archyvuose sukaupta labai daug. Formaliai žiūrint, sklaida vyksta: periodiškai išleidžiamos rimtos istorikų monografijos, muziejai kuria ir pristato ekspozicijas, spaudoje publikuojami straipsniai.  Tačiau profesionalų parengti veikalai paprastai yra skirti atskirų žydiškos Vilniaus istorijos aspektų nagrinėjimui, o mokslinių tekstų kalba dažnai yra per daug sudėtinga eiliniam skaitytojui. Egzistuoja reali ir, deja, kol kas nesprendžiama problema – atskiri žydų bendruomenės gyvavimo Vilniuje istorijos aspektai niekaip nesujungiami į vientisą pasakojimą, o visuomenei lig šiol trūksta suvokimo apie miesto kūrime aktyviai dalyvavusių vilniečių-žydų indėlį.

 

Ką ir kiek apie žydiškąją Vilniaus tapatybės dalį gali sužinoti eilinis pilietis, naudodamasis atvirais informacijos šaltiniais, panorėjęs praplėsti savo akiratį šiek tiek daugiau nei visuomenėje vyraujantis vidurkis? Knygos teksto autorius nėra profesionalus istorikas ir nepretenduoja į galutines tiesas, todėl šį leidinį derėtų traktuoti ne kaip mokslinę miesto istorijos monografiją, o kaip bibliografinį performansą, kai istorijos faktai tampa pretekstu kelti ir aktualizuoti rūpimus klausimus.

 

Toks temos vystymo formatas tiesiogiai atsispindi ir knygos pavadinime:

MAJÈUTIKA – antikos mąstytojo Sokrato taikytas filosofinis metodas – kalbantis rasti tiesą. Užduodant pašnekovui klausimus, sudaromos tik sąlygos ieškoti žinojimo ir pažinti save patį, nes atsakymus į tuos klausimus kiekvienas turi pasiekti pats, savo jėgomis.

 

2023-iais metais minėtas 700-asis Vilniaus miesto jubiliejus tapo puikia proga dar kartą apmąstyti sostinės istoriją. Mūsų Vilniaus urbanistinį pavidalą kūrė daugiatautė miestelėnų bendruomenė – tai istorinis faktas. Kokias prasmes sąvokai „MŪSŲ“, kalbant apie Vilnių, suteikia šiandieniniai vilniečiai, Lietuvos visuomenė?

Ką ir kiek mes žinome apie vilniečių-litvakų indėlį miesto raidai?

Ar galime atpažinti žydiško Vilniaus veidą urbanistiniame istorinių refleksijų atspindyje?

Ar esame pasiruošę priimti jidiše Vilne kaip SAVĄ?

Kodėl miesto raidą lėmę veiksniai vis dar tebėra mūsų kolektyvinės atminties paraštėse?

Kodėl didžiulė Vilniaus žydiškosios tapatybės dalis vis dar nesulaukia deramos nuoširdžios empatijos?

Ko čia daugiau – nežinojimo ar sąmoningo atsisakymo sužinoti?

Knygoje „MAJÈUTIKA ŽYDIŠKAM VILNIAUS VEIDUI“ šis klausimas ne tik vienas esminių, bet ir labiausiai retorinis.

 

Holokausto tragedija šioje knygoje paminėta labai epizodiškai.  Ne todėl, kad nerūpėtų. Holokausto tema kalbama daug, o tų kalbų gausa kartais balansuoja ties žodžių vertės infliacijos riba.

Kūrybinė grupė JUDVI&AŠ ieškojo lakoniško ir taiklaus apibendrinimo, kuriame sutilptų ir 700 metų Vilniaus istorinis naratyvas, ir žydiškojo Vilne urbanistinis paveikslas, ir tai, kas ištiko šio miesto veidą XX amžiaus viduryje.

Tokį apibendrinimą suradome vizualiniame knygos viršelių sprendinyje, sugretindami senovinio Vilniaus žemėlapio žydiškųjų kvartalų topografiją su Didžiosios Sinagogos bimos stalviršio plokšte, surasta prieš keletą metų vykdytos archeologinės ekspedicijos, vadovaujamos dr. J. Seligmano.

Vienu kūjo smūgiu sutrupintos plokštės akmens duženų kontūrai ne tik užfiksavo vandalizmo aktą įvykdžiusių nežmonių neapykantos jėgą, bet ir netikėtai pribloškė panašumo simbolizmu, gretinant surinktų duženų kontūrus su žydiškojo Vilniaus kvartalo planu.

 

Žydų indėlio statant, kuriant Vilnių nutylėjimas, šio indėlio nevertinimas, nesugebėjimas, o ypač nenoras būti dėkingiems miestą stačiusiems žydams – tai etinio-moralinio vandalizmo smūgiai į Vilniaus širdį.

Saugokime mūsų visų Vilniaus širdį. Jai nereikia nei lietuvių, nei lenkų, nei žydų kraujo.

Vilniaus širdies sveikatai reikia mūsų Bendrystės.

Bendrystė yra ir tikrasis mūsų Vilniaus veidas, ir Vilniaus šlovės garso aidas, kurį kadaise sapnavo karalius Gediminas.