Miesto puošmenos – visiems, tik ne kūrėjo Ch. Frenkelio palikuoniams

Miesto puošmenos – visiems, tik ne kūrėjo Ch. Frenkelio palikuoniams

posted in: Naujienos | 0

Vienas ryškiausių Šiaulių turistinių objektų yra Chaimo Frenkelio vila – ten kiekvieną vasarą vyksta tarptautinio muzikos festivalio koncertai. Netoliese stūkso ir Frenkelio fabrikas – dar vienas svarbus miesto istorijos paminklas. Abu jie liudija apie kadaise čia gyvenusius bei miesto gerovę kūrusius žydus, kurių palikuoniai šiandien jaučiasi bejėgiai akistatoje su painiais Lietuvos įstatymais.
1887–1889 m. žymaus pramonininko Ch. Frenkelio Šiaulių pakraštyje pastatytas odos fabrikas jo dėka buvo tapęs Rusijos imperijos pramonės pažiba ir solidų pelną nešė iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu verslas klostėsi jau sunkiau, tačiau Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas fabriko teritorijoje įkūrė dar ir avalynės gamyklą „Batas“.
Frenkelių šeimos uždirbtų pinigų pakako ir 1908 m. pastatytai prašmatniai vilai, kurioje buvo pritaikytos visos XX a. pradžios techninės naujovės: vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, telefonas. Vienoje gyvenamojo pastato pusėje tarpukariu veikė dar ir svarbus švietimo centras – Šiaulių Hebrajų gimnazija.
Tačiau Antrasis pasaulinis karas brutaliai sutraukė šeimos ryšius su Lietuva. „Per šimtą giminės atstovų, tarp jų ‒ Chaimo žmona ir dauguma mano senelio artimiausių giminaičių, buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą“, – pasakojo Roy’us Rosensteinas – Ch. Frenkelio proanūkis ir J. Frenkelio anūkas.
Pasak Paryžiaus Amerikos universiteto profesoriaus, išlikusios giminės atšakos gyvena išsibarsčiusios diasporoje visame pasaulyje: nuo Lietuvos iki Izraelio, JAV, PAR, Nyderlandų ir Prancūzijos.
Pats R. Rosensteinas, kaip ir dar keli giminaičiai, yra atkūręs Lietuvos pilietybę. Tačiau ramybės jiems neduoda prarastos nuosavybės klausimas.
„Mūsų namus ir fabriką nacionalizavo sovietai, vėliau ‒ naciai, paskui ‒ vėl sovietai. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva taip pat nacionalizavo mūsų privačią nuosavybę. Būtų teisinga pripažinti mus savininkais. Juk nuosavybė vis dar vadinama mūsų vardu“, – sakė R. Rosensteinas, kurio motina 1909 m. gimė Ch. Frenkelio viloje.

Lietuva siekia atbaidyti nuo pretenzijų?

Netrukus po Sovietų Sąjungos griūties R. Rosensteinas kurį laiką dėstė nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje ir apsilankė gimtajame savo motinos name.
„Nuo to laiko daug pinigų buvo investuota į pastatą, kad žydų šeimos namai ir Šiaulių žydų kultūros centras virstų lietuvišku muziejumi. Jame neliko nei vietos, nei dėmesio didžiulei žydų bendruomenei, kuri buvo sunaikinta dviejuose getuose ir 9-ajame forte“, – apgailestavo R. Rosensteinas, kartu pabrėžęs, jog supranta, kad tokia nacionalinė vertybė greičiausiai niekada nebus grąžinta.
Daugiau vilčių Frenkelių palikuoniai sieja su fabriku. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo apgriautas, bet sovietmečiu vėl atstatytas ir veikė iki pat nepriklausomybės atkūrimo. 1992 m. fabrikas buvo privatizuotas, nors tuo metu Ch. Frenkelio palikuoniai jau žengė pirmuosius žingsnius nuosavybės atkūrimo link, o 1996 m. ‒ bankrutavo.
„Kai mes kreipėmės 1992 m., nuosavybės atkūrimo mechanizmas dar nebuvo iki galo sukurtas. Daugelis mano giminaičių net negalėjo kreiptis, nes jiems, deja, teko atsisakyti pilietybės ir nuosavybės, išvykstant iš Sovietų Sąjungos į „kilmės šalį“, nors, kai jie prieš karą gimė Šiauliuose, Izraelis dar neegzistavo“, – sakė R. Rosensteinas.
Šiuo metu Frenkelių fabriko patalpose įsikūrę daug smulkaus verslo įmonių, pastatai prastai prižiūrimi. R. Rosensteinas įsitikinęs, kad jo senelis Jokūbas, jei dar būtų gyvas, „kaip Lietuvos patriotas“ vėl mielai investuotų į fabriką. Tačiau to negali padaryti ir dabartiniai Frenkelių palikuoniai – jų prašymus atkurti pilietybę ne kartą atmetė Lietuvos teismai.
„Panašu, kad Lietuvoje siekiama atbaidyti nuo turtinių pretenzijų ir, gavus prašymą, atkurti tik smulkesnę nuosavybę, dažniausiai kur nors provincijoje, – teigė R. Rosensteinas. – Taisyklės per tuos metus dažnai keitėsi, ir mums iš užsienio buvo sunku sekti pokyčius bei naujus terminus, o Lietuva neskatino teikti ar net nepriimdavo paraiškų.“

Teisinės kliūtys

Frenkelių palikuoniai nėra tokie vieninteliai. Lietuvos žydų nuosavybės atkūrimo klausimas jau senokai įstrigęs dėl sudėtingų teisinių, politinių ir net istorinių ginčų.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas leido teikti paraiškas tik iki 2001 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas (KT) lapkričio 13 d. buvo nusprendęs, kad Konstitucijai prieštaravo ilgą laiką galiojusi Pilietybės įstatymo nuostata, nepripažinusi teisės į pilietybę repatrijavusiems asmenims, o būtent tokiais laikyti iš Lietuvos į Izraelį išvykę litvakai. Tačiau tai pastariesiems iš esmės nepadėjo, nes tas pats KT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendime nurodė, kad Lietuvos piliečiai, kurie nespėjo tokiais tapti iki 2001 m. pabaigos, vis tiek negali pretenduoti į nuosavybės atkūrimą.
„Mano supratimu, nėra svarbesnio motyvo, kaip KT pripažinimas, jog įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijai, tačiau KT ir Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad asmuo turėjo būti piliečiu, kol galiojo įstatymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, – sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė, advokatė F. Kukliansky.
Naujausia Pilietybės įstatymo pataisa, Seimo priimta 2016 m. birželio 23 d., pilietybės atkūrimo vis tiek nenumato buvusiems Lietuvos piliečiams ir jų tiesioginiams palikuoniams, „kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją“. Tai neleidžia į Lietuvos pilietybę pretenduoti tiems žydams, kurie 1941 m. vasarą pasitraukė į SSRS gilumą nuo mirtį nešusio nacistinės Vokietijos kariuomenės puolimo. Atitinkamai jie ir anksčiau negalėjo, ir dabar negali kreiptis dėl nuosavybės atkūrimo.

Pagerbė paminklu

Nepaisant Ch. Frenkelio palikuonių teisinių sunkumų susigrąžinant teisę į pirmtako nuosavybę, jų žymiojo protėvio atminimas ir palikimas nebuvo užmirštas. 2014 m. rugsėjo 18 d. Šiaulių pramonininkų asociacijos 25-mečio proga priešais Ch. Frenkelio vilą buvo atidengtas paminklas.
Sveikinimo kalboje prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė: „Atidengiamas paminklas iškiliam Saulės miesto ir visos Lietuvos verslininkui ir garbingam žydų bendruomenės sūnui Ch. Frenkeliui. Šio didžio žmogaus atminimo įamžinimas sujungia XIX ir XXI a. verslo kultūrą, ženklina gražų ir svarbų žydų bendruomenės indėlį į Lietuvos raidą.“
Paminklo Ch. Frenkeliui sukūrimas buvo iš dalies finansuotas Geros valios fondo lėšomis. Šiaulių pramoninkų asociacijos projektas „Chaimo Frenkelio atminimo įamžinimas“ (projekto nr. PR/GVF-49/2014) buvo vienas pirmųjų Geros valios fondo finansuotų projektų, kuriuo siekta priminti žymaus pramoninko, filantropo ir mecenato nuopelnus skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtu paminklu.
Geros valios fondas savo veiklą pradėjo 2012-aisiais, iškart po to, kai 2011 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas. Šiuo įstatymu Vyriausybė įsipareigojo mokėti piniginę kompensaciją už Lietuvos žydų bendruomenių nekilnojamąjį turtą šiam tikslui paskirtam fondui, taip pat buvo nustatytas kompensacijos dydis (37 071 362 eurai), mokėjimo terminas (iki 2023 m. kovo 1 d.), tvarka ir naudojimo paskirtis. Daugiau apie Geros valios fondo veiklą – tinklalapyje.

Straipsnis iš portalo Alfa.lt: https://www.alfa.lt/straipsnis/50312581/miesto-puosmenos-visiems-tik-ne-kurejo-ch-frenkelio-palikuoniams